Priimti iššūkius!

Taip jau nutiko, kad mano mylimo mašiniuko techninė apžiūra pasibaigė. Apie tai sužinojome savaitgalį prieš pat išvykstant brangiausiajam į komandiruotę. Tada suvokiau, kad jis visą šį mėnesį važinės po komandiruotes, tad neturės nei kada ratų pakeisti, nei tuo labiau nuvaryti mašinos apžiūrai. Na ką, iš pradžių nuramino tai, kad galėsim su Auguste naudotis brangiausiojo mašina, bet jau po pirmos dienos važinėjimo ja, ji smagi, bet man per galinga ir jau laabai pripratus prie savo dyzeliuko mažuliuko, suvokiau, kad reik kažkaip sutvarkyti savo hyunday'juką. Iš pradžių man švietėsi tik viena mintis: prašyti draugų pagalbos, nes su Auguste nei padangų iš rūsio sunešiu, nei tuolabiau eilėj prie apžiūros prasėdėsiu, nes jai mašina nėra itin mėgstama vieta, kur ji "prirakinta" sėdi. Taip atrodė iš pradžių. Ačiū geram šeimos draugui Artūrui, kuris iš pat ryto esant šaltam ir blogam orui atvažiavo ir padėjo sunešt padangas iš rūsio ir palaikė kompaniją nuvežus mašiną į servisiuką. Jis gi daug daugiau už mane išmano apie mašinas :) o aš tik atvežusi į servisą mašiną imu kompleksuoti, nors vairuoti man labai patinka ir šiaip dėl vairavimo, nors ir būdama blondinė, kompleksų nejaučiu :D Taigi vienas didis darbas buvo įvykdytas. Bandėm su Auguste pavažiuoti iki apžiūros, bet eilė buvo tookia ilga, kad apsisukom namo. Ji užmigo, tad aš ramiai sunešiau į rūsį padangas :)Su technine apžiūra ir iš pradžių tikėjausi, kad gal kas padės, bet taip jau susiklostė, kad Augustės neturėjau kam palikti pasaugoti, o kviestis kažką, kad iki mūsų atvažiuotų ir po to dar varytų mašiną ir lauktų baisinėj eilėj yra per didelis prašymas. Nes puikiai suprantu, kad visi turi savo gyvenimus. Tad iš vakaro pasiryžau anksti atsikelt susiruošt ir važiuot. Taip ir padarėm. Su Auguste susikrapštėm per kokią valandą ir jau apie devintą ryto stovėjom ilgoje eilėje. Buvau prisidėjusi pilną kuprinę žaislų, muzikos vaikiškos ir taip visai sakyčiau neblogai vis šį tą veikėme eilėje. Eilė judėjo gana greitai. Ir Augustė buvo puikios nuotaikos, visus aplink tik kalbino. Tas mane džiugino. Dar net suspėjau merginą į tualetą nuvesti prieš pat apžiūrą. Apžiūrinėjo mašiną labai fainas dėdė. Augustė jam vis mojavo ir šypsojosi. Kadangi vaikai negali būti mašinoj, tai mes kartu išlipom ir vairą perleidom gerajam dėdei. Per 10-15minučių apžiūra buvo baigta. Aš ir Augustė vis dar linksmos ir laimingos. Ir ne tik dėlto, kad mylimas mašiniukas mūsų puikios būklės, bet ir dėl to, kad sugebėjau nugalėti save, savo moterišką silpnybę, savo įsitikinimą, kad negaliu pati pasirūpinti mašina. Išvažiavau iš Tuvlitos nugalėtoja! Ir suvokiau, kad gera gyvenimą priimti kaip iššūkį, o ne kaip problemą :) Gera dabar važinėti savo mylima mašina :)

Gyventi taip tarsi nebūtų buvę vakar dienos

Nesuskaičiuočiau kiek kartų vyras man yra pasakęs, kad esu "zlopametna", dar būdama mokykloj laikiau save viena iš tų, kuri ilgai laiko pyktį. Ne kartą esu girdėjusi, jog pykstame, nes tiesiog neturime ką veikti. Aš tikrai ne kartą esu patyrusi jausmą, kad kai esu įsiutusi, tiesiog negaliu nieko veikti, nieko dirbti, tik sprogstu iš vidaus ir pykstu pykstu pykstu...Tik atsiradus Augustei mano gyvenime po kurio laiko pastebėjau, kad kažkaip pradėjau daug mažiau pykti, kad jei ir sukyla emocijos, vaikiukas tai nelaukia, eini ir rūpiniesi juo, ir per tą veiklą tiesiog nėra kada pykti. Emocijos nurimsta daug greičiau...Augustei paaugus pradėjom daugiau išeidinėti susitikti su draugais ir aš, kaip anksčiau, pati to nepastebėdama, vis kaskart vėl ėmiau įkasti vyrui. Ir tik neseniai kažkaip sušvito dalykas, jog kai gyveni ir kaupi nuoskaudas, kai neatleidi, ar kai per daug galvoji apie save, tuos visus vakarykščius turtus kaupi savyje ir po to nesupranti, kodėl imi "kandžiotis", kurstyti konfliktus namuose ar svečiuose...pačius artimiausius žmones mes geriausiai pažįstame, bet susitaikyti su jų netobulumais irgi yra sunkiausia. Realiai tik neseniai suvokiau, kad tą reikia daryti kasdien! Ir manau labai įvairiai tai galima daryti. Aš kaip tikinti pastaruoju metu (kai pagaliau pavyko tai padaryti), stengiuosi neapleisti kasdieninės asmeninės maldos ir skaitydama Šv. Raštą pastebėti, kas man yra sakoma, aukoju šią dieną ir savo mylimus žmones Dievui, stengiuosi šią dieną išgyventi Meilėje, būti stipri išbandymuose šią dieną, nes pagaliau suvokiau, kad didžiausia klaida, kai bandau pasižadėti už ilgesnį laiką nei šią dieną, nes santykiai pilni iššūkių kiekvieną valandą, tai yra procesas, kurį norisi kontroliuoti, bet tam reikia nuolatinių pastangų. Kasdieninis pasižadėjimas gyventi meilėje ir atsižadėjimas pykčio, išankstinių nusistatymų ir pan., atleidimas jei pasijunti įskaudinta(s), keičia žmogaus vidų, daro jį laimingą, ir kitus taip pat.

Tad stengiuosi ir trokštu būti mylinti ir suprantanti, neprikurianti nebūtų vaizdinių/įsivaizdavimų, neprisiimti atsakomybės, kuri man nepriklauso (apie ją bandysiu kitą kartą ir pamąstyti), nes noriu būti laiminga ir noriu, kad kiti būtų laimingi, kad pasaulis būtų bent kruopelyte geresnis...ir kasdien vis iš naujo...

"Nuolat su tavimi tebūna gerumas ir ištikimybė, –

užsirišk juos sau ant kaklo,

įsirašyk savo širdies lentelėje" (Pat 3,3)

Kodėl?

Jau ne pirmą kartą gyvenime susiduriu su daugybės vaidmenų ir keliamų moteriai kriterijų problema. Moteris-tobulybė? Kartais aš, ir bendraudama su kitomis moterimis matau, kad iš mūsų, moterų, reikalaujama labai daug, nes mes esame ne tik moterys, mes esame dar ir mamos, žmonos, dukros, sesės, draugės ir t.t. Ir bent jau man šitoje maišatyje taip lengva pasimesti, prarasti pagrindą po kojomis kai susipykstu su vyru, mama ar kitu artimu žmogumi. Atsakymų bandau ieškoti, bet jų nerandu nei vyre, nei drauguose... noriu 100 procentų atsiremti į kokį žmogų, bet tik kai tai padarau, o jis nuvilia, aš krentu, žemai krentu..ir kaip sunku po to pakilti...
Nepaprastai sunku net ir būnant žmona ar mama gyventi savo asmeninį gyvenimą, kurio kartais atrodo jog nebeturi ir imi reikalauti iš kitų, kad jį kažkaip užkamšytų ir užpildytų...bet ar teisinga užkrauti kitam tokią atsakomybę? Mintis, rašyti dienoraštį ir ieškoti atsakymų, kaip būti laimingai, kaip išbūti sunkume, kaip nepasiduoti, kilo iš asmeninių ieškojimų, iš to, kad jaučiu, kad gyvendama santuokoje bandau gyventi kitaip nei dauguma moterų, mąstyti kitaip nei įprasta, nei mums yra primetama..gal tai bus parama man asmeniškai, kai bus sunkus laikas, kai jausiuosi nebeturinti jėgų pakilti iš lovos, gal tai bus parama kitai moteriai, kuri taip pat jaučiasi kartais nesuprasta, apleista, nemylima.

Taigi pradėti trokštu šiais Senojo Testamento, Patarlių knygos 31 skyriaus žodžiais:

Koks retas radinys-sumani žmona! Brangesnė už perlus jos vertė! Vyras jai patiki savo širdį ir turi tikrą turtą. Ji atsilygina gerumu, o ne piktumu per visas savo gyvenimo dienas.