Kodėl?

Jau ne pirmą kartą gyvenime susiduriu su daugybės vaidmenų ir keliamų moteriai kriterijų problema. Moteris-tobulybė? Kartais aš, ir bendraudama su kitomis moterimis matau, kad iš mūsų, moterų, reikalaujama labai daug, nes mes esame ne tik moterys, mes esame dar ir mamos, žmonos, dukros, sesės, draugės ir t.t. Ir bent jau man šitoje maišatyje taip lengva pasimesti, prarasti pagrindą po kojomis kai susipykstu su vyru, mama ar kitu artimu žmogumi. Atsakymų bandau ieškoti, bet jų nerandu nei vyre, nei drauguose... noriu 100 procentų atsiremti į kokį žmogų, bet tik kai tai padarau, o jis nuvilia, aš krentu, žemai krentu..ir kaip sunku po to pakilti...
Nepaprastai sunku net ir būnant žmona ar mama gyventi savo asmeninį gyvenimą, kurio kartais atrodo jog nebeturi ir imi reikalauti iš kitų, kad jį kažkaip užkamšytų ir užpildytų...bet ar teisinga užkrauti kitam tokią atsakomybę? Mintis, rašyti dienoraštį ir ieškoti atsakymų, kaip būti laimingai, kaip išbūti sunkume, kaip nepasiduoti, kilo iš asmeninių ieškojimų, iš to, kad jaučiu, kad gyvendama santuokoje bandau gyventi kitaip nei dauguma moterų, mąstyti kitaip nei įprasta, nei mums yra primetama..gal tai bus parama man asmeniškai, kai bus sunkus laikas, kai jausiuosi nebeturinti jėgų pakilti iš lovos, gal tai bus parama kitai moteriai, kuri taip pat jaučiasi kartais nesuprasta, apleista, nemylima.

Taigi pradėti trokštu šiais Senojo Testamento, Patarlių knygos 31 skyriaus žodžiais:

Koks retas radinys-sumani žmona! Brangesnė už perlus jos vertė! Vyras jai patiki savo širdį ir turi tikrą turtą. Ji atsilygina gerumu, o ne piktumu per visas savo gyvenimo dienas.